plepa
1plepa — plepà sf. 1. plepėjimas: Kirliui įkyrėjo vištos plepa, ir jis taip atsakė Blv. 2. scom. žr. plepys 1: Plẽpa, tu plẽpa, ką tu dabar kalbi? Žg …
2plepa — (De or. inc.). f. coloq. pepla …
3plepa — ► sustantivo femenino Persona o cosa que tiene muchos defectos. * * * plepa 1 (inf.; n. calif.) f. Persona llena de achaques. ⇒ *Cataplasma. 2 (inf.; n. calif.) Persona, animal o cosa con muchos defectos físicos o morales. ⇒ *Imperfecto. * * *… …
4ser un plepa — ser un plepla …
5plepaila — scom. (1) Vb kas daug plepa, plepys …
6plepaina — scom. (1) žr. plepaila: Tu plepaina, tylėk! Varn …
7plepalius — plepãlius, ė smob. (2) žr. plepys 1: Ką tau tas plepãlius priplepėjo? Šll. Jis išminties neskolins iš plepaliaus B.Sruog …
8plepatė — plepãtė sf. (2) plepalas: Sako žmonės, džiova sirgęs, ale gal plepãtė Mlt …
9plepalis — plepãlis, ė smob. (2) žr. plepalius: Su plepaliu nebus galo LTR(Jnš). ^ Alus šnekus, tylų žmogų plepaliu padaro KrvP(Ašm) …
10plepėti — plepėti, plẽpa, ėjo 1. tr., intr. K daug nereikalingai, tuščiai kalbėti: Niekkalbis plepė̃s niekaniekius J. Beplepi tik vėjus, – niekino kitas Žem. Kad nebūtų skausmų, galėtum šnekėtis, plepėti, juoktis I.Simon. Ta boba pati nežino, ką plẽpa… …
